Ukraina ir Lietuva – dvi šalys, kurias galima vadinti kultūros turtingumo ir istorinio paveldo ištakomis. Pradedame straipsnių ciklą, kuriame apžvelgsime pagrindinius Ukrainos ir Lietuvos kultūros aspektus, tyrinėdami, kaip šios dvi tautos sąveikauja ir daro įtaką viena kitai.
Ukraina ir Lietuva turi savitą kultūrinį paveldą, tačiau, pažvelgus atidžiau, galima atrasti daug bendrų bruožų, kurie vienija šias dvi tautas.
Nepaisant geografinio atstumo, abiejų tautų istorija ir kultūra šimtmečiais buvo persipynusi, todėl susiformavo bendros vertybės, tradicijos ir papročiai.
Viena svarbiausių kultūrinio bendrumo sričių yra religija. Krikščionybė, ypač katalikybė, daro didelę įtaką tiek Ukrainos, tiek Lietuvos visuomenei. Abi tautos turi savitų tradicijų ir ritualų, susijusių su krikščioniškomis šventėmis, tačiau kartu turi bendrų ritualų ir švenčių, pavyzdžiui, Kalėdų ir Velykų. Netrukus tai aptarsime išsamiau.
Kulinarinė kultūra taip pat yra svarbi ukrainiečių ir lietuvių bendrumo dalis. Abi tautos vertina tradicinius patiekalus, atspindinčius jų istoriją ir papročius. Pavyzdžiui, barščiai ir dešros yra populiarūs tiek Ukrainoje, tiek Lietuvoje. Apie jų gaminimo ypatumus kiekvienoje šalyje daugiau sužinosime vėliau.
Bendra istorija atsispindi ir abiejų tautų folklore, mene bei muzikoje. Tokie elementai kaip liaudies pasakos, siuvinėjimai, liaudies melodijos ir šokiai yra svarbios ukrainiečių ir lietuvių kultūros paveldo dalys.
Šias ir kitas temas aptarsime netrukus, o dabar siūlau išsiaiškinti, kas buvo lietuvių tautos protėviai ir iš kur jie atvyko. Apie tai mums papasakos Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas, istorijos mokslų daktaras Artemas Petrikas (Artem Petryk).
Baltija: pirmapradė ir mistinė
Artemai, dažnai girdime terminą „Baltija”, kuris apima trijų šalių – Estijos, Latvijos ir Lietuvos – regioną, ir daugelis žmonių vartoja seną konstrukciją „Pribaltika”(Prie Baltijos). Kokia šių terminų prigimtis ir kaip taisyklingai kalbėti?
Jeigu leisite, pradėsime nuo galo. Tyrėjas Pavlo Lavrinets nurodė, kad terminas „Pribaltika” arba „PrieBaltijos regionas” yra seno imperinio Maskvos/Peterburgo požiūrio, kad tai yra „pakraščiai”, neturintys politinio subjektyvumo, dalis. Iš pradžių po „Pribaltika” suprantamos teritorijos, apie dabartinę Latviją ir Estiją, vadinamos „Ostsejskije” (pagal vokišką Baltijos jūros žymėjimą), kurios XVIII a. įėjo į Rusijos sudėtį. Pavyzdžiui, Lietuva joms nepriskiriamas, nes šimtmečiais priklausė istoriškai ir kultūriškai Lietuvos Didžiojo kunigaikštystės erdvei, buvo prijungta prie Rusijos tik su Rzeczpospolita padalijimais (juos buvo trys – 1772, 1793 ir 1795 metais).
Jau XIX a. jos žemės kartu su Latvijos ir Estijos žemėmis buvo įtrauktos į imperines „Priebaltijos krašto” ir ” Priebaltijos gubernijų” struktūras. Tarpukario nepriklausomybės laikotarpiu trys Baltijos šalys dėl savo geografinės padėties ir praeities išsiugdė suvokimą apie tam tikrą tarpusavio artumą, priklausymą Baltijos valstybėms kaip vienam regionui.
- Įsigalėjus sovietiniam režimui, sugrįžo senasis imperinis pavadinimas „Pribaltika”, kurį šiuolaikiniai regiono gyventojai dažnai suvokia kaip kolonijinės praeities ir svetimos okupacijos simbolį.
- Tik atkūrus nepriklausomybę jį vėl pakeitė korektiškesnis terminas „Baltijos šalys”, o „Pribaltika” atkakliai vartojamas Rusijos Federacijoje kaip „būdingas Rusijos specifinio grįžimo” prie imperinės praeities ir šovinistinio požiūrio į aplinkines tautas ženklas, mentaliai atmetant jų teisę į nepriklausomybę.
-Norėčiau daugiau sužinoti apie baltų gentis: kas jie, senovės baltai?
– Paprasčiau tariant, šiuolaikinių lietuvių ir latvių protėviai, vieninteliai iš kadaise buvusios didžiosios baltų giminės, kurie tebėra gyvi, jie, lietuviai ir latviai, yra vieninteliai baltai, sukūrę savo valstybes. Mano pastebėjimais, buitiniu lygmeniu Ukrainoje buvo ir tebėra gajus stereotipas apie ne dviejų, o visų trijų regiono tautų, įskaitant estus, giminystę. Tai nėra tiesa.
Estai priklauso Baltijos finougrams, kurie yra giminingi, tarkime, suomiams, bet tolimi ir lietuviams, ir latviams.
Terminas „baltai” yra vėlyvas. Jis atsirado XIX a. Jo atsiradimas siejamas su lyginamosios ir istorinės kalbotyros raida. Taigi iki tol tokio termino kaip baltų kalbos nebuvo, lietuvių ir latvių kalbos buvo vadinamos atskirai, o kartu visa kalbų grupė buvo vadinama lietuvių-latvių arba latvių-lietuvių kalbomis. Kad būtų išvengta nesusipratimų ir nepatogumų atliekant tyrimus, vokiečių mokslininkas Georgas Heinrichas Ferdinandas Neselmanas (Georg Heinrich Ferdinand Nesselmann) 1845 m. pasiūlė vartoti etnonimą „baltai“, kuris tapo visuotinai priimtinas.
Norėčiau pažymėti, kad senovėje baltų gyvenamoji teritorija buvo labai didelė ir, be kita ko, apėmė ir Dniepro regiono žemes. Laikui bėgant ji mažėjo dėl išorės veiksnių ir kitų genčių spaudimo.
Įprasta išskirti tris pagrindines gentines tapatybes, iš kurių susiformavo lietuvių tauta: žemaičių, aukštaičių ir pačių lietuvių.
Šios rytų baltų genties šakos formavimosi lopšys buvo kraštas tarp Nemuno, Neries ir Merkio vidurupio. Tačiau dėl protalietuvių genčių suskirstymo vyrauja nuomonė, kad buvo ne trys, o dvi gentinės bendruomenės – vakarinė, žemaičių, ir lietuviai, gyvenusi centrinėje ir rytinėje krašto dalyje. Pažymėtina, kad lietuvių tautos etnogenezėje dalyvavo ir kitos baltų gentys, įskaitant kuršiai.
Pastarieji tiesiogiai dalyvavo latvių etnogenezėje (taip pat latvių etnogenezėje dalyvavo ir baltų-suomių etninė grupė – lyviai, pastarieji ukrainiečiams geriau žinomi „Pasakos apie praėjusius metus” dėka, pavadinimu „lib“, o save jie vadino „līvlizt“).
– Tokia didžiulė genčių paletė palyginti nedidelėje teritorijoje, bet kodėl šiandien istorijos subjektais yra tik dvi baltų tautos? Koks visų kitų baltų tautų likimas?
– Tragiška. Dėl XII a. pabaigoje prasidėjusio ir keliais etapais trukusio kryžiuočių užkariavimo dauguma baltų genčių buvo išnaikintos arba asimiliuotos. Toks likimas, be kita ko, ištiko prūsus ir jotvingius. Tiesą sakant, į nelaisvę pateko ne tik baltai, bet ir jų regiono kaimynai, minėtieji lyviai, ir estai, kurie buvo artimi lyviams.
Iš tikrųjų vienintelės nepriklausomybę išlaikiusios buvo lietuvių gentys. Užkariavimo grėsmė jas konsolidavo ir paspartino valstybingumo formavimosi procesą. Suvienytos ir mobilizuotos lietuvių pajėgos davė lemiamą atkirtį užkariautojams ir tapo galingiausia regiono karine jėga.
- Viduramžių Lietuvos valstybės kūrimo apogėjus, žinoma, buvo Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, tapusi savotišku epochos reiškiniu, tačiau ją reikėtų aptarti atskirai, nes tai pernelyg plati tema. Dabar pridurčiau tik tiek, kad lietuviai yra vieninteliai baltai, pasiekę tokį karinės, politinės ir socialinės organizacijos lygį; pavyzdžiui, nei kuršiams, nei prūsams nepavyko sukurti gyvybiškai svarbaus tarpgentinio sutarimo, jau nekalbant apie valstybės sukūrimą. Kalbant apie latvius, jų valstybingumas atsirado naujaisiais laikais, ant imperijų griuvėsių, pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui (1914-1918 m.). Latvių kelias į laisvę taip pat yra atskira ir įdomi diskusijų tema.
-Kiek žinau, baltų tautos, Lietuva, ilgą laiką išliko pagoniškos, koks buvo jų mistinis pasaulis?
– Iš tiesų Lietuva iki pat XIV a. pabaigos išliko paskutine pagoniška šalimi Europoje.
Pirmasis suvienytos Lietuvos valstybės valdovas XIII a, pirmasis ir vienintelis karūnuotas karalius Mindaugas I buvo pakrikštytas, o vėliau, Lietuvai žengiant į slavų žemes, krikščionybė vis labiau skverbėsi į Lietuvos elitą, tačiau iš tiesų kryptinga katalikiškos krypties christianizacijos politika prasidėjo vėlesniais didžiojo kunigaikščio Jogailos (vėliau Lenkijos karalius, valdęs krikščionišku Vladislovo vardu) ir jo įpėdinių soste laikais.
Iliustracija 5: Mindaugas I, Lietuvos karalius, Petro Kalpoko paveikslas
Deja, kitoms baltų etninėms grupėms kryžius atkeliavo kartu su svetimu kardu. Net ir pasibaigus kryžiuočių užkariavimui, vakar užkariautieji pagonys ne kartą sukilo, nors ir nesėkmingai.
Pereidamas prie baltų genčių religinės ikikrikščioniškosios pasaulėžiūros problemos, pasakysiu, kad jų mitologijoje buvo daug dievybių. Pirmiausia tai buvo Perkūnas, griaustinio dievas, kuris, kaip ir slaviškasis Perūnas, buvo dangaus jėgų globėjas ir valdovas, Žemyna, vaisingumo ir derlingumo deivė, Laima (Laimė), likimo bei sėkmės deivė ir kiti.
Baltų mitologijoje būta ir gamtos dvasių, kurios dažniausiai gyveno miškuose, upėse ir kalnuose. Baltai tikėjo, kad šios dvasios daro įtaką gamtos įvykiams ir svarbiems žmogaus gyvenimo aspektams.
Panašiai kaip ir senovės slavų mitologijoje, baltai taip pat turėjo mitų apie didvyrius, kurie pasižymėjo drąsa ir stiprybe. Jie tam tikra prasme buvo idealus pavyzdys žmonėms, visada kovojantiems su blogiu ir laimintiems.
Tikėjimas magiškomis galiomis ir bendravimas su gamtos dvasiomis buvo svarbi baltų kasdienio gyvenimo, ne tik religinių apeigų dalis. Baltų mitologija, kaip ir kitų tautų mitologija, atspindi mąstymo būdą, specifines tradicijas ir istoriją, padedančią mums geriau suprasti šią išties įdomią kultūrą.
Baltai tikėjo mirusiųjų sielų ir gyvųjų pasaulio ryšio amžinumu. Paskutinis žmogaus atodūsis galėjo būti reinkarnacijos pradžia – jo sielos, „gyvosios jėgos”, persikėlimas į gamtos objektus, tokius kaip medžiai, gėlės, gyvūnai ir paukščiai. Siela taip pat galėjo iš karto, mirties akimirką, „iššokti” iš žmogaus, įgaudama drugelio ar bitės pavidalą, o mirštančios jaunos merginos atveju – baltos lelijos pavidalą.
Buvo tikima, kad vyrų, stiprių karių, sielos persikelia į didelius medžius – ąžuolai, pušys, beržai ir uosiai taip pat buvo laikomi „vyriškais”. Moterų sielos toliau galėjo gyventi liepose ir eglėse. Tai viena pagrindinių priežasčių, lėmusių sakralų požiūrį į tam tikras medžių rūšis ir mišką apskritai.
Buvo tradicija gimus vaikui jo garbei pasodinti medį, o jį nukirsti buvo baisu, nes tai būtų lėmę žmogaus, kuriam jis buvo skirtas, mirtį. Tarp paukščių ir gyvūnų, į kuriuos galėjo persikūnyti vyrų sielos, buvo sakalai, varnos, vilkai, meškos, arkliai ir net šunys, o moterų sielos „pasirinkdavo” naujus namus gandruose ir gegutėse.
-Tarkime, jei palygintume senovės slavų mitologiją, ar jie turi daug bendro su baltų gentimis?
Tai tiesa. Senovės slavų mitologijoje yra daug dievybių, kurios savo funkcijomis ir savybėmis panašios į baltų panteono personažus, pavyzdžiui, griaustinio ir žaibo dievas Perūnas, saulės dievas Dažbogas, vaisingumo deivė Mokoš, vėjo dievas Strybogas ir daugelis kitų. Kaip ir baltai, slavai turėjo savo dievybę, atsakingą už kiekvieną gamtos reiškinį ir ritualą.
Senovės slavų mitologijoje ypatingą vietą užėmė ir gamtos dvasios, kurias slavai matė upėse, miškuose, kalnuose ir kituose gamtos dariniuose. Šie objektai buvo apdovanoti savitais charakteriais, ir senovės slavai tikėjo jų tiesioginiu bendravimu su žmonėmis. Tačiau visas šis gamtos sudievinimas ir jos reiškinių sakralizavimas būdingas ir kitoms indoeuropiečių tautoms bei kitoms bendruomenėms, esančioms atitinkamame religinės sąmonės raidos etape.
Senovės slavų, kaip ir baltų, pasaulyje sklando mitai apie didvyrius – herojus, kurie pasižymėjo drąsa ir stiprybe, gebėjimu atlaikyti nepaprastus išbandymus ir nugalėti piktąsias jėgas.
Senovės slavams tikėjimas magiškomis galiomis ir bendravimas su gamtos dvasiomis taip pat buvo neatsiejama kasdienio gyvenimo ir kultūros dalis. Akivaizdu, kad gebėjimas suprasti šią mitologinę pasaulėžiūrą padeda geriau suprasti jų istoriją, tradicijas ir mąstymo būdą.
Tai, kas išdėstyta pirmiau, yra dalis išsamaus atsakymo į klausimą, kodėl ukrainiečių ir lietuvių tautos turi tiek daug bendro.
Pokalbį vedė – Iryna Нerasymenko
